Aš kielė,
Mano kojos kaip piestos,
Aš tą sniegą sulesiu,
O ledus išspardysiu.
(Iš liaudies kūrybos)
Tikriausiai reikėtų būtinai paminėti, jog rašau aš nuo tada, kai išmokau rašyti. Visokiems dienoraščiams, eilėms ir savo pačios sukurtiems pasakojimams esu sunaudojusi daugybę sąsiuvinių. Vėliau, kai atsirado galimybių rašyti virtualioje erdvėje, esu turėjusi net keletą nelabai rimtų "blogų", kurie šiuo metu jau nebeegzistuoja.
Imtis naujo tinklaraščio mane paskatino tai, jog paskutiniu metu turėjau ir vis dar turiu gana įdomios patirties bei suvokimų, kuriais noriu pasidalinti (nes manau, kad tai naudinga ne vien man). Taip pat tokiu būdu tikiuosi rasti sau bendraminčių, su kuriais galėčiau keistis informacija, tartis, dalintis atradimais ir taip kartu augti.
Rašymas taip pat labai padeda atsirinkti ir atsirūšiuoti savo pačios mintis, o viešinimas to, ką parašei verčia prisiimti atsakomybę dėl pateiktos informacijos kokybiškumo (net jei tai yra tik mano pačios nuomonė, kurios nesistengiu niekam įpiršti).
Mane visada traukė saviugdos temos, žaviuosi minimalizmo idėjomis, tačiau nesu fanatikė (jau nebesu), stengiuosi racionaliai pritaikyti tai, ką randu šiose srityse naudingo, savo gyvenime ir buityje, kuri šiuo metu yra kiek komplikuota. Suvokiu, kad ne visiems mano aplinkoms žmonėms tai yra įdomu ir ne visi nori "kapstytis giliau", todėl mokausi juos visus priimti tokiu, kokie yra tuo pat metu nenurašant savo pačios poreikių ir išjautimų. Patikėkite - tai iššūkis :)
Na o dabar apie tai, kodėl Kielė - juk nepagalvojote, kad tai tikrasis mano vardas?
Iš tikrųjų aš esu Jurgita, o šitas mažas žavus paukščiukas tiesiog atskrido į mano mintis, kai svarsčiau įvairius variantus dėl tinklaraščio pavadinimo. Paskaičiusi internete apie kieles, nusprendžiau, kad geresnio pavadinimo ir simbolio ieškoti tikrai neverta, nes šis šaunus sparnuotis yra tikras drąsuolis, žiemos baidytojas ir ledų spardytojas. Pasirodo, tautosakoje kielė yra vienas iš pavasario simbolių, siejamas su ledo ir sniego tirpimu, nes į mūsų kraštus atskrenda pavasarį, pradėjus tirpti sniegui (ei, kaip tik į mano gimtadienį - ar ne sutapimas?). Liaudyje kielė dar vadinama ledspira.
Taigi, su kielės pagalba aš imuosi tirpdyti savo pačios ledus, baimes ir blokus.
Imtis naujo tinklaraščio mane paskatino tai, jog paskutiniu metu turėjau ir vis dar turiu gana įdomios patirties bei suvokimų, kuriais noriu pasidalinti (nes manau, kad tai naudinga ne vien man). Taip pat tokiu būdu tikiuosi rasti sau bendraminčių, su kuriais galėčiau keistis informacija, tartis, dalintis atradimais ir taip kartu augti.
Rašymas taip pat labai padeda atsirinkti ir atsirūšiuoti savo pačios mintis, o viešinimas to, ką parašei verčia prisiimti atsakomybę dėl pateiktos informacijos kokybiškumo (net jei tai yra tik mano pačios nuomonė, kurios nesistengiu niekam įpiršti).
Mane visada traukė saviugdos temos, žaviuosi minimalizmo idėjomis, tačiau nesu fanatikė (jau nebesu), stengiuosi racionaliai pritaikyti tai, ką randu šiose srityse naudingo, savo gyvenime ir buityje, kuri šiuo metu yra kiek komplikuota. Suvokiu, kad ne visiems mano aplinkoms žmonėms tai yra įdomu ir ne visi nori "kapstytis giliau", todėl mokausi juos visus priimti tokiu, kokie yra tuo pat metu nenurašant savo pačios poreikių ir išjautimų. Patikėkite - tai iššūkis :)
Na o dabar apie tai, kodėl Kielė - juk nepagalvojote, kad tai tikrasis mano vardas?
Iš tikrųjų aš esu Jurgita, o šitas mažas žavus paukščiukas tiesiog atskrido į mano mintis, kai svarsčiau įvairius variantus dėl tinklaraščio pavadinimo. Paskaičiusi internete apie kieles, nusprendžiau, kad geresnio pavadinimo ir simbolio ieškoti tikrai neverta, nes šis šaunus sparnuotis yra tikras drąsuolis, žiemos baidytojas ir ledų spardytojas. Pasirodo, tautosakoje kielė yra vienas iš pavasario simbolių, siejamas su ledo ir sniego tirpimu, nes į mūsų kraštus atskrenda pavasarį, pradėjus tirpti sniegui (ei, kaip tik į mano gimtadienį - ar ne sutapimas?). Liaudyje kielė dar vadinama ledspira.
Taigi, su kielės pagalba aš imuosi tirpdyti savo pačios ledus, baimes ir blokus.