Gultis ant grindų gal ir nėra būtina, bet kartas nuo karto tai praktikuojant, galima pastebėti, kad šitaip tysant ne ten, kur priimta (lovoj, tarkim) galvoje ima lankytis visai kitokios mintys - šviežios, lengvos.
Nuo pat vaikystės įvairiais būdais mes esame mokomi apie tai, kas dera, kas nedera, kas yra tinkama, ko mes turime norėti ir apie ką kalbėti bei apie ką nei galvoti, nei garsiai sakyti niekam negalima. Taip ir išmokstame kalbėti ir mąstyti tik apie tai, kas priimtina mūsų aplinkai.
Niekam ne paslaptis, kad moterys yra žymiai aktyvesnės vartotojos, nei vyrai. Juk mums taip reikia visko ir dar tiek daug - kosmetikos priemonių, papuošalų, naujų batelių, drabužių, žurnalų ir t. t. Būtent todėl mes ir esame skatinamos pirkti visokiomis priemonėmis. Na ir kaip dabar nepirksi naujos supermadingos rankinės pavasariui, žurnale matytos suknelės vasarai, ar naujoviško veido prausiklio, kurį jau išbandė visos draugės..? Ir tikriausiai ne vienai mūsų, girdint (ar skaitant) kalbas apie kokį nors atsisakymą ir labiau apgalvotą saikingesnį vartojimą, savaime kyla vidinis pasipriešinimas tam - na, kodėl turėčiau save apriboti???
Iššūkiai man patinka...
Na, kartais jie tikrai reikalingi - kad neužmigtum, kad išstumtum save iš kasdienės rutinos sąstingio. Taigi, viskas prasidėjo jau gana senokai - kartas nuo karto facebook'e vis pastebėdavau, kaip kažkas iš draugų rato atsisakė saldumynų, po akimis vis pasipainiodavo įvairūs straipsniai apie cukraus atsisakymą ir net skaitomose knygose kažkaip vis atsirasdavo koks skyrelis susijęs su šituo reikalu. Taip jau gavosi, kad per šventes aš galėjau stebėti vaikus, gyvenančius labai skirtingose sąlygose.
Vieni jų gyvena su pasiturinčiais, nieko jiems negailinčiais tėvais, kasdien yra rengiami gražiais drabužiais ir jų namuose pilna visokių žaislų bei žaidimų. Kitų tėvai uždirba žymiai mažiau, todėl, savaime suprantama, taupo, skaičiuoja, todėl žaislai šitiems vaikams yra perkami rečiau ir labiau pagalvojant. |